apie laikymąsi ir paleidimą

GETSBIS

Fitzgeraldo Getsbis – vienas mėgstamiausių mano literatūros personažų. jis naiviai, ryžtingai ir kartu beviltiškai bando atkurti praeitį. stovėdamas viename įlankos krante, jis tiesia ranką žalios šviesos kitame krante link (kur gyvena jo meilė Deizė) – kažko, kas atrodo taip arti ir kartu lieka nepasiekiama.

turbūt čia galime atpažinti ir save: kartais ir mes siekiame atkurti tai, ko nėra. Getsbis pradeda derėtis su tikrove ir padaro viską, kas jo galioje – sukuria save iš naujo, praturtėja, nusiperka namą kitapus įlankos, priešais Deizės namus, rengia prabangius vakarėlius, slapta tikėdamasis, kad vieną dieną juose ji pasirodys.

kai jo draugas Nikas pasako, kad praeities pakartoti neįmanoma, Getsbis su neįtikėtinu įsitikinimu atsako: žinoma, kad įmanoma! mane žavi šis absurdiškai nuostabus, naivus jo įsitikinimas – lyg būtų pats Dievas ir galėtų prikelti tai, kas jau mirė.

o Deizė nebėra ta Deizė, kurią jis prisimena – ji gyvena kitame įlankos krante, kituose namuose, šalia kito vyro. Getsbis iki pat pabaigos laukia jos skambučio, ženklo, patvirtinimo, kad visa tai, ką jis sukūrė, nebuvo veltui, kad praeitis vis dėlto gali sugrįžti. galiausiai jis miršta vis dar laukdamas to, kas jau liko praeityje.

DIDŽIOSIOS MOTINOS ARCHETIPAS

šis noras kibti į tai, kas jau prarasta, ir sunkumas priimti mirtį bei įvairias gyvenimo pabaigas priklauso žmonių pasauliui. tačiau egzistuoja už individą didesni gyvenimo dėsniai.

gelmių psichologijoje, ypač Carlo Gustavo Jungo ir Ericho Neumanno darbuose, Didžiosios Motinos archetipas talpina abi šias priešybes – gyvybę teikiančią ir ją atimančią gamtos pusę.

viskas, kas prasideda, kada nors pakeis savo pavidalą arba pasibaigs. gėlės pražysta ir nuvysta, kūnai sensta, namus paliekame, tapatybės, kurių kažkada reikėjo, vieną dieną tampa per ankštos. žmonės, kuriuos mylime, miršta arba santykiai su jais nutrūksta.

čia atsiveria bauginanti tikrovė: ta pati gamta, kuri suteikia mums gyvybę, be jokio pykčio, ketinimo ar emocijos vieną dieną gali ją ir atimti. visata šiuo atžvilgiu yra, tam tikra prasme, abejinga mūsų kančiai ir skausmui – kad ir kaip stipriai mylėtume, visa tai gali būti iš mūsų atimta. jai nesvarbu, ar esi jaunas, ar senas, sėkmingas ar ne, mylimas ar vienišas. ji su mumis nesidera.

Getsbiui, kaip kartais ir mums, būtent šią – mirties ir pabaigos – gyvenimo ciklo dalį priimti sunkiausia. kas nutinka, kai negalime priimti mirties? kai negalime paleisti to, kas jau praėjo, ir nustoti siekti to, ko nebėra?

NEPALEIDŽIU

beviltiškai bandydamas prikelti tai, kas mirę, Getsbis savo dabartį paverčia praeities atkūrimo dirbtuvėmis. laikydamiesi įsikibę dar kurį laiką galime ir nepripažinti to, kas įvyko. galime gyventi praeitimi ir viltimi, dėti visas pastangas bandydami atkurti tai, kas jau praėjo. saugome senas žinutes. grįžtame į tas pačias vietas. iš naujo galvoje kartojame pokalbius. kuriame alternatyvias pabaigas. atkuriame žmogų savo atmintyje. tiesiame ranką į žmogų, kuris jos mums nebetiesia. bandome sugrįžti į save, kokie buvome prieš kažkam nutinkant.

stovime savo pačių įlankos pakraštyje ir tiesiame ranką žalios šviesos link. nes kartais gyventi praeitimi atrodo saugiau nei ją paleisti. o gal tiesiog negalime pripažinti, kad iš tiesų nebėra to, kas kažkada buvo taip brangu ir mylima.

tačiau čia slypi pavojus – laikytis įsikibus mirusios praeities yra tarsi nešiotis su savimi mirusį kūną. ar galime leisti kažkam mirti, nemirdami kartu su tuo? čia nuo seno mums, žmonėms, padeda ritualai. šie sakralūs veiksmai padeda gyventi mirties akivaizdoje: leidžia palydėti tai, ką mylėjome, iki mirties slenksčio, tačiau neleidžia mums patiems būti nutemptiems į žemę kartu su tuo, ko netekome.

PALEIDŽIU

paleidimo išminties galime rasti Dzeno meistrų stipriai sugniaužto kumščio metaforoje – laikytis įsikibus reikalauja nuolatinių, varginančių pastangų, o paleisti – tai tiesiog atpalaiduoti ranką.

esmė, kurią pati gryninuosi berašydama, – pabaiga ar mirtis nėra asmeniška. tai nėra kažkas, ką galime apeiti, sukontroliuoti ar suvaldyti. galime skirti daug energijos svarstydami: kodėl tai baigėsi? ką galėjau padaryti kitaip? tokie klausimai turbūt yra natūrali gedulo ir sielvarto dalis. tačiau pabaigos priklauso dėsniams, kurie yra didesni už mus. mes tiesiog gyvename pasaulyje, kuriame visa, kas atsiranda, kada nors pasikeičia arba išnyksta.

mirties ir pabaigos nesentimentalumą galima suvokti ne tik kaip tragediją, bet ir kaip galimo išsilaisvinimo šaltinį. kai suvokiame, kad mirtis yra visuotinis dėsnis, o ne asmeninė bausmė, klausimo „kodėl aš?“ našta gali palengvėti.

būtų paprasta pasakyti, kad tereikia nustoti kovoti su natūraliu dalykų nykimu ir pripažinti tai, ko nebėra. vis dėlto pabaigos priėmimas palieka tuščią vietą – o ji gąsdina. nėra jokios garantijos, kad į ją ateis kažkas naujo. niekas nepažada, kad kita meilė bus didesnė, kad kiti namai taps namais, kad kita svajonė pakeis tą, kurią palaidojome. turime žengti į dabartį nežinodami, ką ji mums duos.

galbūt paleisti reiškia mylėti žinant, kad galime prarasti. kurti žinant, kad tai, ką sukursime, pasikeis. pradėti žinant, kad kiekviena pradžia savyje jau nešiojasi pabaigą. laikyti kažką brangaus nereikalaujant, kad tai amžinai liktų mūsų.

o tiems, kurie dabar stovi prie savo žalios šviesos, – aš jus matau. suprantu, kodėl vis dar tiesiate ranką. kol žiūrite į kitą krantą, nepamirškite atsisukti. jūsų gyvenimas irgi jūsų laukia.