tekstas iš mano rubrikos „Gilesniu žvilgsniu” laikraštyje „Halės kaimynai” Nr. 17
praėjus rudens lygiadieniui, vakarai ilgėja, dienos trumpėja – o aš šįkart keliu klausimą: kas mus iš tikrųjų maitina? kviečiu gilesniu žvilgsniu pažvelgti į emocinį alkį.
turbūt ne kartą esame girdėję, o gal ir patys pasakę: „bet tu juk viską turi – kodėl liūdi?“, „gi ką tik susitikai su draugu – ir vis tiek vieniša?“, „kaip gali būti pavargęs – juk ką tik atostogavai?“ tai panašu į proto komentarą: turi būti logiška. bet mūsų emocinis pasaulis ne visada paklūsta tokiai logikai. tai, kas, mūsų manymu, turėtų mus pailsinti, pradžiuginti ar pripildyti, nebūtinai yra tai, ko mums iš tikrųjų reikia. ir gal kam bus pažįstamas ilgesio jausmas – kažko trūksta, nors neaišku ko (prisimenu portugališką žodį saudade) ir tada bandome kažką daryti. negaudami to, ko ieškome, pradedame vartoti daugiau to paties, nors tai mūsų visai nemaitina. jeigu daugiau socializuosiu, gal pagaliau pasikrausiu! jeigu daugiau dirbsiu, gal pagaliau jausiuosi pakankama! gal dar viena kava suteiks tos energijos, kurios taip reikia! tai man primena graikų mitą apie karalių erisichtoną. jis nukirto demetrai šventą šimtametį ąžuolą, kuriame gyveno jos mylima driadė – miško nimfa, – ir už šį nusižengimą buvo nubaustas nepasotinamu alkiu. kad ir kiek valgė, pasisotinti negalėjo. alkis tik augo, kol galiausiai kančiose mirė.
kartais emocinis alkis išlieka, nes bandome pasisotinti tuo, kas negali mūsų pamaitinti. suvartojame milžiniškus kiekius to, kame vis tiek nėra to, ko mums reikia. ar tuose dalykuose, kuriais užsiimame kasdien, tarp žmonių, su kuriais bendraujame, tame, ką skaitome, girdime ir žiūrime, randame tai, ko iš tiesų ilgisi mūsų širdis? ar ji ten rimsta? for real. pavyzdžiui, ilgimės artumo ir bandome jį gauti iš žmonių ar erdvių, kurios jo tiesiog negali pasiūlyti. nebūna taip? o tada tam tikra prasme pradedame valgyti save – savo laiką, miegą, energiją, kūno resursus. nes dar šimtą kartų reikia pabandyt---gal tada busiu pilnas ir sotus??kažkuo tai primena ir perdegimo seką: atiduodame vis daugiau savęs, nors tai, ką gauname atgal, mūsų nebeatkuria.
lengva būtų pasakyti: „tai tiesiog rinkis tai, kas tau tinka”, bet žmogus turi nepaprastą gebėjimą prisitaikyti prie aplinkybių, kuriose atsiduria (thank u brain) galime priprasti prie aplinkos, darbo, santykio ar gyvenimo būdo, kuris mūsų nebemaitina, ir vis tiek išmokti jame funkcionuoti.
dalinuosi savo sapnu: bandžiau nuskinti naują žalią lapą, tačiau jis turėjo mažus spygliukus ir bandydama jį nuimti įsidūriau. tada pasirodė išmintinga figūra – senolis ar senolė – ir parodė, kad reikia leistis giliau, prie žemės, ir iš ten pašalinti senus, jau mirusius lapus. man šis vaizdinys gražiai jungiasi su erisichtono mitu. jis sunaikina tai, kas gyva ir šventa, o sapne aš taip pat pirmiausia bandau pašalinti gyvą, naują lapą, tačiau esu sustabdoma ir nukreipiama giliau – link to, kas jau mirę. kaip galime augti, jei skabysime naujus, gyvus lapus, o mirusius paliksime? kodėl kartais darome tai, kas mums kenkia? ir kaip atpažinti tai, kas mūsų sielą iš tikrųjų pamaitina?
vieno universalaus atsakymo turbūt nėra, bet galime pradėti nuo smalsumo. vienas iš būdų – atkreipti dėmesį į kūną (nežinau, kiek kartų per savaitę sakau šitą savo kabinete, but it works!). kas nutinka, kai įeinu į tam tikrą erdvę? kai būnu su šiuo žmogumi? o kai išeinu? ar kūnas suminkštėja, kvėpuoti tampa lengviau, atsiranda daugiau erdvės? o gal, priešingai, susitraukiu, įsitempiu, sulaikau kvėpavimą? žinoma, įtampa savaime dar nereiškia, kad kažkas mums netinka – kartais ir tai, kas nauja, svarbu ar gyva, gali kelti nerimą. bet galime tapti smalsūs kūno signalams ir po truputį tyrinėti: kas mane iš tikrųjų pripildo, o kas tik trumpam numalšina alkį?
gal todėl man gražu stebėti ir tai, kas vyksta čia, halės kaimynystėje! halės laikraštis, kviečiantis sustoti ir paskaityti, „yoga collective“ gėlių gatvėje, besiburianti bendruomenė, kaimynai ir kaimynės, galintys susitikti gyvai – gal visa tai ir yra savotiškas atsakas į alkį. gal po truputį grįžtame prie to, kas mus iš tikrųjų maitina ir pripildo, užuot vis bandę pasisotinti tuo, kas palieka mus išalkusius.
