būti pamatytam
tekstas iš mano rubrikos „Gilesniu žvilgsniu” laikraštyje „Halės kaimynai” Nr. 15
dar nebuvo taip lengva susisiekti, ir kartu niekada nebuvome tokie nutolę vieni nuo kitų.
man atrodo, kad mūsų laikų vienatvė dažnai gimsta šalia žmonių. kūnas lyg ir čia, o siela – kažkur kitur. išsiblaškęs dėmesys tapo įprastas ir dažnai atrodo pakankamas, tačiau pabendravę neretai pajuntame išsekimą. šeimos terapeutė Pauline Boss šį reiškinį pavadino dviprasmiška netektimi (ambiguous loss). tai netektis, kurios negalime iki galo išgedėti, nes žmogus vienu metu ir yra, ir nėra. jis gali būti fiziškai šalia, tačiau emociškai – atsitraukęs. atrodo, kad šiandien tai daugeliui jau pažįstama patirtis. priežasčių tam gali būti įvairių – galbūt vis daugiau laiko praleidžiame prie ekranų, nyksta ribos tarp gyvo bendravimo ir socialinių medijų, nuolatinis informacijos srautas formuoja vis didesnius lūkesčius sau, kitam ir pačiam ryšiui, o skubėjimas pamažu atima gebėjimą būti čia ir dabar.
tikras ryšys tampa priešingybe tam, ką vadiname šiuolaikine vienatve (modern loneliness) – kai, būdami tarp žmonių, vis tiek jaučiamės vieni. tą jausmą gali sustiprinti ir socialinės medijos. mūsų įrašą gali pamatyti, pamėgti ar pakomentuoti šimtai žmonių. tai gali suteikti palaikymo ar bendrystės jausmą, tačiau būti matomam dar nereiškia būti pamatytam.
priežastis ne tiek svarbu, panašu, kad visi ilgimės gyvo, tikro ryšio. ir tuomet kyla klausimas – kodėl, net būdami tarp žmonių, kartais vis tiek jaučiamės vieni? dažnai girdime mintį, kad visi esame susiję – apie tai kalba įvairios filosofinės ir dvasinės tradicijos, o ir mokslas primena, kad visi esame tos pačios visatos dalis. vis dėlto atrodo, kad vien šios idėjos neapsaugo nuo vienišumo jausmo. apie tai dažnai galvoju. todėl šįkart noriu pakviesti pažvelgti gilesniu žvilgsniu – į sapnų pasaulį.
Carl Jung tikėjo, kad sapnai nėra atsitiktiniai – jie gali atskleisti tai, ko sąmoningai dar nematome, o psichoterapeutė ir sapnų analizės specialistė Brenda Mallon sapnus vadina sielos kalba. prieš kelias savaites susapnavau sapną. visi buvo pasiruošę keliauti toliau, tačiau pusseserė paėmė mane už rankos ir tyliai pasakė: „mus turi surasti.“ nusileidome į urvą, pasislėpėme už akmens, o po kurio laiko mus surado moteris su žibintu. apsidžiaugėme, kad mus rado. tik tada, atsisukusi, pamačiau, jog urvas buvo pilnas kaulų.
šis sapnas manyje pažadino kelias mintis. pirma – dieve, kiek manyje dar neatrastų dalių!! o tada atėjo kita: bet juk mane čia surado! Clarissa Pinkola Estés rašo: „jei leisimės į tai, kas giliausia, tamsiausia ir mažiausiai pažįstama, prisiliesime prie kaulų.“ o Donald Winnicott yra pasakęs: „slėptis – džiaugsmas, tačiau likti nesurastam – tragedija.“
apjungus šias dvi citatas ir sapno vaizdinius, išsigrynino kelios mintys. leistis į savo vidų ir susidurti su vidiniais iššūkiais neturėtų būti vienišo herojaus kelionė. galbūt viena didžiausių tikro ryšio dovanų yra ta, kad į tai, kas mūsų viduje nejauku, tamsu ar dar nepažinta, neiname vieni. kažkas mus palydi. kažkas ateina su šviesa. tačiau čia dažnai atsiranda pasipriešinimas. turbūt daugeliui pažįstama mintis: „reikia susitvarkyti pačiam“ arba „aš pats viską suprantu.“ keistuolių teatro dainoje skamba eilutė: „aš pats sau geras draugas, nereikia man kitų.“ kartais sunku pripažinti, kad mums reikia pagalbos ar kad norisi į kažką atsiremti. kartais ne mažiau sunku būti tuo žmogumi, kuris pasilieka šalia kito. už šio pasipriešinimo slypi ryšio dovana - kartais tai, ko patys savyje dar neatpažįstame, pirmiausia pamato kitas. kažkas labai svarbaus nutinka tada, kai mus suranda. ir pamato.
per ryšį gauname vieną svarbiausių žinučių: „aš matau tave.“ o kartu atsiranda galimybė atsakyti: „ir aš matau tave.“ būti pamatytam reiškia savyje žinoti, kad šiame pasaulyje nesu vienas ir kad mano vidinis pasaulis yra matomas. tada nutinka dar kai kas – kad ir kur bebūtume, lieka žinojimas, jog aš gyvenu tavo atmintyje ir širdyje, o tu – manojoje. mes nešiojamės vieni kitus savo vidiniame pasaulyje.
tebūnie šis tekstas kvietimas - trumpam sustoti, pažvelgti į žmogų šalia, galbūt padėti telefoną į šalį. išdrįsti būti pamatytam. gyvas ryšys visuomet reiškia žingsnį į nežinomybę. ne tik todėl, kad kitas žmogus yra paslaptis, bet ir todėl, kad mes patys iki galo savęs nepažįstame. galbūt didžiausios dovanos slypi būtent ten – dar neatrastose mūsų pačių dalyse.
